Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,
Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;
Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,
Kartas nuo karto tik padkavos105 žirgo
Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,
Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.
Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.
— Jokit laimingai! Stovėdams, išryko
Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;
Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;