Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.
Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,
Atsimainytų, taip greitai atširstų?
O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,
Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,
Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;
Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,
Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.
Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs
Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis