Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, —
Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,
O Laimė, sveriant burtus ateitinės,
Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį.
Ir svarai132 persvet viens vieną negali.
Taip Nemuns, tėvas laivų, botų133, vyčių134,
Rumšiškių milžiną pr’ein iš netyčių,
Mušas pro šonus, sriove savo šalta
Apačia graužias, krūtinę iškeltą
Meta per viršų. Įpykinta uola