Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos118 Krymo,
Suvytai 119 radastėle120! Tavo valandėlės,
Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės121,
Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.
Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių122 skliautimo123,
Kodrin124 gi ant to kelio spindi tos akelės?
Ar žvilgys125 pirm neg geso nuo šaltos žemelės,
Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo126?
Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;
Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.