Jas visos malonybės apleido laikinės131;
Tiktai šaltas turbonas132 žvilga ties gėlyno,
Lyg šešėlių bunčiukas133ir ant akmens gryno
Raidės, giauro134 išdrožtos, tebspinkso vardinės.
O jūs, Edeno135 rožės! Pas tyrąją srovę
Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,
Amžinai prieš netikių 136 užslėptos daugovę.
Nūn žvilgys137 svetimžemio teršia tą vietovę...
Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo
Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.