Baidarai138
Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais139 žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.
O kad putotas žirgas neklauso vytinio140,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos141,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.
Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną142;