Išsipūtus atkriokia pas krantą143 juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,
Vilnis ant galvos trūksta, žioklė 144 aprakina;
Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,
Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą145.
Alušta146 dieną
Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,
Ryto šnabžda namazas147 po aukso dirvonus,
Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,