Žydi pieva varsingoms151 gėlėmis ripuota,
Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,
Briliantų sparnyčiais padangę dabina;
Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.
O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,
Verda blaškoma marė ir skandina žemę;
Jos ūžmuos152 šviesa groja, kaip rainio akyse,
Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,
O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,
Ir maudosi žaginė153, ir gulbės baltuoja.