Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.
Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas
Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.
Aure ugnies kasnykais188 plykstelėjo skriautas189,
Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;
Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs190 joju;
Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų191
Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,
Tai bus mano kaupokas192, ir tu pabandysi;
Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.