Tu pats kalbėjai ir teisūs tie žodžiai,
Jog prasti žmonės yra menkos dėlės112,
Kurios purvynėj guli kaip apkaltos,
O jei, netyčia vilnimis iškeltos,
Kuomet išplaukia iš dumblinto garo,
Tai vargiai kartą nasrus atidaro,
Dangop išleidžia atodūsio kvapą
Ir vėl sugrįžta į tamsųjį kapą.
Ne, aš dėl laimės tokios nesutverta;
Dar tykias dienas vesdama tevynėj,