Tarp draugininkių, linksmiausioj gadynėj,
Dažnai bodėjaus, dusavau nekartą.
Dūšia nesoti iš palaimės savo
Kasžin ko naujo, aukštesnio goravo113.
Dažnai, pametus žalias lankas, gojus,
Ir ant aukščiausio kalno atsistojus,
Savimp dūmojau, melsčiu114 vieversėlių,
Kad po pluksnelę jie man nudalytų,
Geležiaus nuo žemės užu debesėlių,
Tik nuo šio kalno geisčiu nuraškytą