Verkt, man nematant, ir akis užverti,
Neg kaip šalyje melo ir kytrumo,
Ilgos’ kančiose, tarp grabavų sienų,
Nuopenį119 smerties palingvėliu gerti,
Ir ubagiškai iš dienos į dieną
Žmonių pašelpa buitį užlaikyti.
O man to pradžios prisieina matyti
Šitą lindynę, ašaromis trušią,
Klausytis verksmo ir atsidusimų
Ir iš gailystės keikti savo dūšią,