Tegul pranyksta užmaršoj adina,
Kuri tau širdį manimp užgraudino.120
Konradas
„Palauk, ką dirbi, pagailėk nabago!
O jei meldimo nenori klausyti,
Perskelsiu galvą šit ant kuoro rago
Ir, kol teks dvasios, neliausiu prašyti”.
Balsas iš kuoro
Ramdykim121 širdis, kam taip griaust be proto?
Atminkim, mielas, jog ant žemės ploto