Mes duje122 esam, kaip menki lapeliai,
Kaip ant smiltino du rasos lašeliai;
Benkiek vėjelis, netikėtu būdu
Iš čia išnyksim, nykim bent abudu.
Aš neatvykau karšyt galvos tavo;
Klioštoriuj baigti norėdama vikį123,
Nedrįsau Dievui šventint širdį savo,
Kol ji globojo žemišką jaunikį.
Geidžiau palikti mūruose šventuose
Prie maldininkių stojus ant tarnystės,