Vengiu atitraukti nuo mūro pašonės,
Kad nepražaisti meilių tavo bylą131...
Baigė; iš kuoro tik ašaros krito,
Plaukė adinos tylėjimo ilgo;
Diena išaušo, nuo spinduolių ryto
Jau prūdo veidas raudonai pražvilgo;
Po skraiste lapų snaudžiantis krūmelis,
Glostomas tykų vėjelių, sujudo,
Nedrąsiai gojuj pragido paukštelis
Ir vėl nutilo: per anksti nubudo.