Ilgai da liūdnas Konradas stovėjo,
Krotuos įspyręs ašarotas lėles132,
Ant galo šoko, aplink pažiūrėjo,
Gieda paukšteliai... Mato čėsas vėlas,
Užvožė šalmą, bruko į kapturą
Kaistantį veidą nuo verkimo tyko,
Drebančia ranka peržegnojo mūrą.
Ir akies mirksniu tarp krūmų pranyko.
Taip dvasia peklos nuo durų šventojo
Ant garso varpo ankstyvo atstoja.