„Mano Aldona! Vienas tik kelias liko lietuviams
Sutrempimui kryžiokų galybės; man jisai žinoms.
Bet neklauski dėl Dievo! Prakeikta tūkstantį kartų
Valanda, kurioje keliu tuo privers mane eiti”.
Nekalbėjo daugiaus, Aldonos prašant, neklausė;
Lietuvos tik nelaimes girdėjo ir matė prieš save,
Ik pagiežos liepsna, regėjimu vargo ir skausmo
Pučiama paslaptyj, niškilo ir nepsiaubė širdį;
Išdildino visus jausmus, net vienintelį jausmą,
Kurs gyvenimą jo smagino, net jausmą meilės.