Taip kaip ąžuolas girioj, jei kartais medėjai,
Paslapčia ugnį užkrėtę, giliai išdegina širdį,
Girių karalius gan greit buinių savo lapų netenka,
Šakos lekia su vėju, vienintelis likęs žalumas,
Amalų12 karūna, jo galvą dabinusi, džiūsta.
Laikės lietuviai ilgai po pilis, girias ir po kalnus,
Vokiečius užpuldami ir užpuldinėjami jųjų.
Šitai ant Rudaujos laukų baisus mūšis ištiko.
Dešimtys tūkstančių vyrų iš pusės lietuvių ten krito,
Žuvo greta tiek pat su vadais ir brolių kryžiokų.