Vokiečiams neužilgo iš užmarės ėjo pagelba.
Valteris ir Kęstutis su sauja vyrų narsuolių
Persimušė į kalnus, iš ten su kardais iškapotais,
Su skylėtais skydais, kraujais ir dulkėms aplipę.
Nusiminę sugrįžo namo ir įėjo į triobą.
Valteris ant pačios nepažvelgė, ništarė žodžio.
Vokiškai tik kalbėjo jisai, vaidila ir Kęstutis.
Aldona nesuprato, širdis vienok pranašavo
Kokį priepuolį baisų. Kada jie užbaigė rodą,
Ant Aldonos visi liūdnoms akimis pažiūrėjo.