Valteris žiūri ilgiausiai ir slepia nusiminimą;
Štai iš akių pradėjo byrėti ašaros gausios;
Puolė po kojų Aldonai, rankas prie širdies savo spaudė;
Meldė atleist už viską, ką ji dėl jo nukentėjus.
„ Vargas moterims, tarė, jei jos pasiutėlius myli,
Tuos, kurių akys mėgsta išbėgti už kaimo rubežių,
Tuos, kurių mintys lyg dūmai nuolat aukščiaus stogo lakioja,
Tuos, kurių širdžiai negali ištekti laimės naminės.
Didžios širdys, Aldona, tai kaip aviliai per daug talpus
Jie nebus pilni medaus ir driežams lizdu tampa.