O Aldona! Atleiski! Aš šiandien namie noriu likti,
Šiandien viską užmiršiu ir šiandien būkiva mudu
Po senovei; ryto...” — nutilo, užbaigti nišdrįso.
Ima džiaugsmas Aldoną; iš sykio manė varguolė,
Valteris atsimainysiąs, ramus jau būsiąs ir linksmas;
Mato, ne taip nusiminęs ir akys daugiaus tur gyvybės,
Obuoliai ant veido sugrįžo. Vakarą visą
Valteris prie Aldonos išbuvo, užmiršęs ant trumpo
Kryžiokus, ir karą, ir Lietuvą, vien tik kalbėjo
Apie laimingus laikus, kada į Lietuvą teko.