Apie pirmus žodžius, ką ištarė savo Aldonai.
Vaikštinėjimus klonyj ir apie kiekvieną smulkiausią
Atminčiai brangų, pirmosios jų meilės atsitikimą.
Kam gi žodžiu ryto taip mielą perkerta kalbą?
Vėl nusiminęs ir vėl ilgai ant pačios savo žiūri,
Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų,
Bet drąsos nepritenka. Ar atmintį laimės prikėlė
Tam, kad su ja atsisveikintų? Ar žodžiai vakaro šito
Ir glamonėjimai būt paskutiniais atspindžiais meilės?
Klausti veltui; Aldona tik žiūri, ništiki, laukia