Ir, pro duris išėjus, ji tėmija dar pro plyšelį.
Valteris pilstė vyną ir tuštino taurę po taurei,
O ant nakties pas save vaidilą senį sulaukė.
Rytą saulei tekant, žirgai sudundėjo kanopoms,
Ricieriai du, apsupti ūkų, išjoja į kalnus.
Būt apgavę sargas visas, vienos negalėjo.
Budrios akys meilužės: įspėjo Valterį bėgant,
Klonyje kelią pastojo; oi, liūdnas susitikimas!
„Grįžki, grįžk, mieliausia, namo; tu būsi laiminga
Tarp savųjų šeimynos; jauna da, susiraminsi