Ir užmirši! Daug kunigaikščių tavęs norėjo;
Juk esi liuosa, esi našlė po didvyrio,
Kurs dėl tėvynės labo yr visko išsižadėjęs —
Tavęs net! Lik sveika, užmirški; paverki už mane:
Valteris visko nustojo, jis vienas sau pasiliko,
Kaip dykumoj tas vėjas; po svietą turi bastytis,
Išdavinėti, žudyt ir pats paskui žūti niekingai.
Bet, praėjus laikui, ir vėl vardas Alfo iš naujo
Lietuvoje užgriaus ir iš lūpų vaidilų išgirsi
Darbus jo garsius; tada atsiminki, mieliausia,