Bernardas pažiūrėjo susiraukčs.
— Ar negalėjote su senoms kokį laiką apsieiti? — tarė — ba neužilgo patrauksiu į drūtvietę. Ar vaikinas pasitaisė?
— Ar aš žinau? — tarė bernas. — kaip aš kas dieną regiu, tai atmainos nematau. Senas Dietriechas sako, kad jis nesitaiso. Nuolatos tyli, nuliūdęs... Koks buvo pirma, toks ir dabar. Iš jo nebus džiaugsmo.
Bernardas klausė susiraukęs.
— Turbūt ir tau tenai dakako — tarė šydijančiai.
—Lyg man kur geriau — tarė bernas — man vis tiek, kiba ta permaina, kad kita ranka per sprandą muša.
Kryžiokas buvo pora žingsnių atsitraukęs, paskui atsigrežęs tarė:
— Pasakyk savo ponui, kad būtų gatatavas, ba neužilgo turės sugrįžt, gana bus jam tos valnystės, o tenai nieko gero neišmoks.
Šventas nusišypsojo.
Su negera naujiena grįžo Šventasis į dvariuką, nes čia Jurgio nerado. Tankaisu dabar bėgo ypač vakarais pas saviškę... Šventas turėjo jį užžiūrėjime, nes tylėjo.