Kas tik gyvas krutėjo ir ruošėsi, ypač tie, ką rengdavosi į kelionę.
Tokiu metu buvo galima greičiausiai ištrukt, ba niekas kitu nesirūpino, tiktai savim.
Šventas laukė to laiko. Rūpėjo tiktai, kaip kartą girdėjo šnekantį Silvestrą su Bernardu, idant vaikiną imti su savim, kada keliaus į Lietuvą.
Drūtvietėje apie tą ateinančią vainą niekas nežinojo, kaip tik vyriausybė, nes nekurie kryžiokai suprato vyriausiųjų elgimą, kad tai neužilgo bus.
Prisakė pilstyt avižas į žakus, kad turėtų pagatavotus164 mėsos sūdintos atskyrė daugelį bačkų, neužmiršo apie vyną ir midų, ba daugiausia jiems apie tai ėjo. Gryčias valė ir mazgojo dėl svečių. Kas dieną Vadas aplaikė visokius danešimus per siuntinius.
Krūtėjimas buvo ne mažas, ką tuojaus Šventas suprato.
Išrado priežastį gautis į drūtvietę tokią, idant permainyt kamanas dėl arklio, ant kurio jojo Jurgis. Kada apie viską dažinojo, ką jam reikėjo, Šventas rengėsi atgalos, kada kieme pasitiko su Bernardu, kuris sukosi.
Tas, kada paregėjo berną, nusidivijo ir paklausė jo:
— Ka tu čia veiki ir kaip drįsai apleist savo poną?
— Jis pats mane atsiuntė — atsakė bernas kaip nekalčiausias, rodydamas kamanas rankoje.