Rytoj! Taip! Rytoj! Tegul man taip Dievas ir šventa patronka Barbora padeda. Taip sakė, kad rytoj keliautumėm...
Jurgis stovėjo kaip nudiegtas, širdis piktumu persiėmė, ba net ant bobos užpyko; paskui tarė jai:
— Tai rytoj? Taip? O ar, ar, ar nepaženklino laiko?
— Ne, bet aiškiai pasakė, kad rytoj, o veidas buvo susiraukęs ir nuliūdęs. Tai rytoj kuo greičiau, tuo geriau.
— Norėtumėt mūsų nusikabint kuo greičiausiai gal, ar ne? — tarė Jurgis.
Senė truktelėjo pečiais.
— Ką čia, ak, dėl mūsų neįsipykote labai... ką čia! Maž ką namie sėdėjote.kas per dyvai? Esate jaunas, o drūtvietėje to nebus...
— Na! Juk taip, — suniurnėjo Jurgis.
— Na, tai rytoj — tarė sau Jurgis eidamas į savo kamaraitę... rūpestingai užlaužė rankas. Švento dar nebuvo, parsivilko vėlai. Tam bernai pasakė šydavodami, kad rytoj su juo atsisveikins. Žinia pasklido po visą dvaruką ir jau Šventas apie viską žinojo, kada į kryčiukę įėjo, kurioje sėdėjo nuliūdęs Jurgis.
Pakolei spėjo Jurgis jam pasakyt, tas mostelėjo su ranka, kad tylėtų, ba jis jau apie viską žino.