Jurgis pripuolė prie jo su rūpesčiu. Šventas stovėjo nuliūdęs, bet atšalęs.
— Sakyk! — šaukė Jurgis — ką pradėsime?
Tas kad taip užsispyręs, Šventas tylėjo.
— Na, ką? Keliausime į drūtvietę! — syniurnėjo Šventas.
Jurgis pašoko atbulas ir kumščius suspaudė.
— Apgavikas esi!
Lietuvninkas tylėjo.
— Sakyk gi?
— Kunigėli, jeigu esi taip baisiai užsirstinęs, ar girdėsi, jeigu tau ir ką išmintingo pasakysiu? Apsimalšink.
Užsisarmatijęs vaikinas storojosi166 būt spakainu.