— Na, taip. Kunigėli mano! — pradėjo Šventas — keliausime į drūtvietę... ba rytoj bėgt, tai būt tas pats, kad galvą po bile167 padėt... Bet nebijok, bėgsime... kada Šventas pasakys: dabar laikas.
Jurgiui labai nesinorėjo į drūtvietę grįžt, Šventas davė jam išsipykt, niurnėdamas sau po nosim, kad jam gal apie merginą labai eina. Norėdamas kiek suramint, kai kada šnabždėjo:
— Kunigėli, iš drūtvietės bėgsime, kada viskas bus gatava, norint trise ar keturiese...
Kalbėdamas tai „keturi” kitriai tėmijo į Jurgio akis.
Kad ir jam Jurgis nepasakė nieko apie merginą, vienok visko dasiprotėjo.
Ant rytojaus anksti Šventas arklius balnojo ir atsisveikino su visais tarnais dvaruko, kada paregėjo, kad Jurgio dvarukyje nebuvo. Niekur negalėjo nubėgt, kaip tik į miestą.
Visą naktį mislijo apie tai, kaip su ja pasimatyt, ir kad kas bus tas bus, su savim paims bėgdamas ir ją.
Visą naktį mislijo, kaip čia bus nubėgta į miestelį; kada pradėjo dienytis, pagriebė ploščių negalėdamas dalaikyti ir pro vartus išdūmė. Mieste vos dar pradėjo krutėt, o fabrikuose buvo tika, kada mieste radosi. Perslinko per rinką, kuriuo pabažni slinko į bažnyčią mišioms.
Mislijo, kad taip ankstyvu laiku nebus galima su ja pasimatyt ir kad bus vartai uždaryti.
Jo giliukui168 Gmunda pati atidarė išeidama į bažnyčią, o Jurgis slaptai įspruko į kiemą. Čia rado po teisybei kelias merginas prie šulinio semiančias vandenį, bet Baniutos nebuvo matyt. Pasislėpęs už alyvų laukė nekantriai, pakolei pribuvo su krūzu vandens.