Kitų merginų prie šulinio jau nebuvo ir Jurgis davė jai ženklą, idant prisiartintų pasikalbėt. Baniuta paregėjus jį tokiu metu, persigando ir greitai nubėgo prie jo.
Iš jo veido kžnas galėjo suprast rūpestį, kuris jį vargino.
— Baniutėle! — pašaukė — Aš turiu sugrįžt į drūtvietę... Šiandien, tuojaus! Negaliu pirma sugrįžt, idant pirmiausia tavęs neaplankęs.
Laikė ją, nusitvėręs už rankos.
— Tavė vėl ten uždarys? — tarė mergaitė.
— Ne, aš ištruksiu ir turiu pabėgt. Būk pasirengus! Be tavęs nebėgsiu, čia nepaliksiu.
Baniutos akutės prašvito.
— Atminki, Kunigėli! — tarė patika — o skubink! Kitaip, jeigu vilkinsi, tai kada atėjęs rasi patvoryje tiktai mano lavoną. Jie mane kas sykį labiaus spaudžia, kad tik iš kelio išvestų; kas dieną gilukningai išsisuku, o galiausiai nežinau, kas su manim nusidės... Turiu jau pasiruošus žoles ir iš sarmatos užsiduosiu, ba vėlyt numirti, ne kaip su kryžioku užsidėt.
Klausydamas Jurgis kvėpavo iš piktumo, o rankos drebėjo ir pats nejautė, kaip baniutos ranką savo delne laikydamas taip spaudė, kad ta net pabalo iš kančios.
Susiprato Jurgis. Paleido jos ranką, tvėrė į glėbį ir abudu nejuto, kaip jų lūpos suėjo į daiktą, o tai buvo pirmas pasibučiavimas.