— Laikais geriu vandenį, o toj pat niekam neturiu noro. Aš nieko daugiaus negeidžiu.
Ant to pasibaigė; brolis Bernardas suniurnėjo kas žin ką po nosim, prisakydamas, kad nesirūpintų ir miegotų, tą pasakęs rengėsi eiti. Špitolninkas, eidamas paskui Bernardą atsisukęs dirstelėjo į jaunikaitį ir vėl pečiais krustelėjo.
Ligonis, kada jau duris uždarė, sėdo ant lovos, pasirėmė su rankomis ant kelių ir veidą ant delnų parėmęs mislijo kaip pirmai.
Lemputė, spragėdama, žibėjo pritemusia šviesa, kurios laikais šviesa pasididino arba sumažo.
Žingsniai atitolstančių pradėjo mažt ir po valandėlės nebuvo suvis girdėt; vėl nutilo kaip grabe.
Ligonis negulė, kad ir laikas buvo, kaip kad pakėlęs galvą, klausė, tai veidą rankomis užsiėmė ir kaip miegodamas, apimtas nutirpimų sėdėjo.
Lemputėje baigėsi aliejus. Štai išgirdo kad pirmutinėje stuboje43 kas duris patika suvarstė.
Ir tuo išbudino jaunikaitį. Pamažu prisiartino prie slenksčio: durys atsidarė ir kokia tai žmogysta, apsisopus su ploščium įsmuko į stubelę.
Turėjo tos asabos Jurgis laukt, ba tuojaus pakilo nuo lovos, ir veidas prašvito.
Ateivis buvo tu pačių metų, o gulimu jaunesnis. Išrodė ne taip skaistaus veido, bet doras, ir tuo laiku Iinksmai išrodė. Plaukai trumpai nukirpti, drabužiai iš storo audimo, prastos skūrinės44 naginės ant kojų. skabrus kad ir ne rangus, kožnas galėjo pažint jame prastą tarną klioštoraus.