Kaip tu galėjai sveikatą patrotyt39 ir nuo ko? — klausė Bernardas.’
Tuo laiku Selvestras stovėjo prie stalo ir su pirštais barškino nesirūpindamas tuo, ką juodu tarp savęs šneka.
— Aš nežinau, kas man yra. — atsakė silpnu balsu ir atsiduso.
Ant to pasibaigė šneka, ba vaikinas neturėjo akvatos40 ant šnekėjimo, o Bernardas nemokėjo kvost. Špitolninkas taipogi tylėjo.
Stovėjo tylėdami. Bernardas, pamislijęs ne ką pripažino sau, kad duot kokį pamokinimą.
— Reikia — sako — mano kūdiki, melstis, Dievo prašyt ir Švenčiausios Motinos Jo, idant jo loska tave pastiprintų. Reikia pačiam ligai ne asiduot, nuobodulį nuo savęs atstumt, bandyk pergalėt, o būsi vojkas ir linksmas. Neprietelis žmogystės spendžia spąstus dūšei ir kūnui. Malda jį nuvaro.
Laiko to privadžiojimo, vaikinas stovėjo kaip kilpas, nuolatos su nuleistomis akimis, nenorėdamas jų kelt aukštyn, kad ant tų akių ko neriauktų. Stovėjo kaip akmuo; drėbsimas jo tiktai išdavinojo41 skaudėjimą.
Nieko neatsakė. Bernardas žiūrėjo į jį ilgai, kvote — nes akimis. Špitolninkas tarė:
— Galima turėti ant ko norą? Akvata42? Sakyk. Galima kokio gėrimo? Valgio? Ba laikais noras duoda išganingą sveikatą.
Ilgai laukė pakojoj vaikinas prisirengė atsakyt.