Kada dirstelėjo į ateivius, susiraukė, tuojaus ir stojo, su pašenavone35 galvą nuleidęs, nes iš slobnumo turėjo ranka pasiremt ant stalo.
Brolis Bernardas, kurio veidas buvo susiraukęs, storavojosi36 išpagadyt ir meiliai prisiartino prie vaikino.
— Kas tai? Girdėjau, kad yla sergi! — tarė, balsu taikindamas. — Tai negerai! Kas tau yra? Štai Silvestras nieko man negali pasakyt?!
Jaunikaitis stovėdamas su akimis nuleistomis į žemę, tylėjo.
Špitolninkas tuo laiku dirstelėjo ant nepaliesto valgio, ant kruzelio nejudinto ir pečiais trūktelėjo.
— Ar tau kas skauda? — dadavė klausdamas prieteliškai37.
— Nieko man neskauda. — atsakė vaikinas trumpai ir šaltai.
— O kas tau yra?
Į tą antrą paklausimą negreitai atsakė.
— Esmu nedrūtas38 — sunkiai atsakė ligonis.