Špitolninkas iš papratimo, greitas, nuolatos jį pralenkia, nes turėjo paėjęs galelį palaukt Bernardo, ką vilkosi paskui tingiai.
Įėjo ant galo į butą, potam pasuko prie durų į vieną iš stubų, kuriose talpinosi iš vyresnių ligoniai.
Į vieną įėjo. Buvo tamsi ir tuščia; iš kitos stubos tiktai per plyšius mūsų spaudėsi šviesa. Špitolninkas atidarė duris ir pats neidamas pirma norėjo pirma įleist Bernardą, ką tas parodė, kad pats pirma įeitų.
Taip stojosi.
Gudrus špitolninkas įėjo į mažą stubutę, kurioje mažiukė lempa žibėjo.
Nieko daugiaus joje nebuvo, kaip tik lovelė, stalelis, ant kurio stovėjo bliūdelis31 su valgiu nedalipstėtu, kruzelis su vandeniu ir kubka32, taipogi suolelis ilgas, buvo tai viskas.
Lova buvo užtiesta su vilnoniu įlekiu. Ant jos sėdėjo jaunikaitis su nuleista galva, apie septyniolikos metų, augalotas, nes pasibaigęs.
Plaukai trumpai nukirpti, susivėlę, labai gražaus veido. Kada durys susivarstė, dirstelėjo į ateivius. Akis turėjo įpuolusias giliai, veidas suvytęs, lūpos pridžiuvusios.
Ant veido jaunikaičio galima buvo suprast skaudamą, o viduje rūstybę paslėptą.
Turėjo ant savęs rūbus prastus, pusėn kunigiškus — pusėn kareiviškus; pažint buvo galima, kad drūtai33 subudavotas, ba ant savo amžiaus gana buvo petingu34.