— Būk spakainas26; jau užmiršo ir nė žodžio kokio moka! — atsako špitolninkas. — Jam tas į galvą pareit negalėjo. Kas kitas turbūt. Nežinia, ką gydyt ar dūšią27 ar kūną? Viena, ar kita?
— Reikia žiūrėt, kas jam skauda.
— Na taip! — nusijuokė špitolninkas. Kad tai būt galima paregėt? Loska28 Dievo gali tiktai dasekt.
Tai pasakęs, pradėjo eiti špitolninkas, skambėdamas su raktais, ką už juostos kabojo, o tuo duodamas suprast, kad neturėjo laiko.
Brolis Bernardas jau jo nelaikė, ėjo paskui. Špitolninkas, atsisukęs pažiūrėjo ant jo, nusidyvijo29 truputį, kad paskui eina; ką paregėjęs Bernardas atsiliepė:
— Aš norėjau jį pats pamatyt. Ak, nieko neškadis30, kad su tavim nueisiu atlankyt. Špitolninkas nusišypsojo.
— Bene dėl jūs uždrausta, galite eiti kada tik norite. Darykite, kaip pasidaboja.
Iš koplyčios, kur talpinosi ligoniai buvo geras galas, ba net ant kito kiemo.
Tamsu buvo tarp mūrų, nes kai kur lango žiburys apšvietė taką.
Bernardas ėjo užsimislijęs. Turėjo toki paprotį kad einant mėtyt su akimis į šalis, į kožnas praviras duris, į kožną langą, kur žiburys buvo, arba atsigręžus žiūrėt į praeinantį kokį tik patiko.