— Gaila būt, — sumurmėjo Bernardas. — Auginome jį nuo kūdikio... Na, ir daug ant jo rokavome.
Brolis špitolninkas, vos dagirdo tuo paskutinius žodžius, ba nerimavo.
— Broli Bernardai! — atsiliepė kaip užpykęs ir rodos paskutinį žodį ištarė: — Tikėk man, esmu21 senas, daugelį mačiau! Kraujo ir būdo žmonių neperdirbsi. Na, perdirbt negalima, įsižiūrėk, kaip nori, laukinį paukštį, vos langą atidarysi, išgirs saviškių balsą — pabėgs.
— Tai reikia sparnus pakirpt! — sumurmėjo Bernardas, į ausį špitolninko ir potam22 vėl tarė:
— Ar tik jam kas nepasakė apie viską. Tai būt po visam.
— Kas gi galėtų? Kokiu spasabu23? — pertraukė špitolninkas. — Mes tiktai apie tai žinome, o daugelį niekas. Niekas! Dasiprotėt24 negali. Jurgis, kaip visi čia, žino, jog jį mažulėlį parsivežėme iš Vokietijos.
Taip, teisybė! — atsakė Bernardas — nes pomėtys kūdikio? Na, na, jis pamena, to negalima sakyt. Jis gali pamint kaip per sapną.
Špitolninkas su galva pakratė.
— Jau galėjo užmiršti! Riek laiko praėjo! — atsakė. — Ne vienas žmogus neatmena ankstyvos jaunystės, jis pateko į mūsų rankas suvis mažulėlis.
— Na, na! — gynė Bernardas. — Jau šnekėjos ir da ta šetoniška kalba, laukinė, lietuviška, ir vos galėjome jam uždraust, kiba25 jau ir tu, broli, užmiršai.