— Nuolatos serga! Taip! O aš nė negaliu pasakyt kas jam kenkia. Žinote, broli Bernardai, daug mačiau visokių ligų savo gyvenime, nes tos ligos negaliu išprast.
Norėjo špitolninkas trauktis, nes Bernardas jį už rankos sulaikė.
— Palauki valandėlę — tarė. — Žinau, kad tau nuolatos striokas17: nes pasakyk gi man, kas jam yra.
— Kas jam yra? — nekantriai ir su pusiau juoku atsako paklaustas, — taigi, kad nežinome, kas jam yra. Atsakyt į tai negaliu. Matomai serga, nes ligos negalima atmint. Vaikinas pasibaigė, pagelto, nuliūdo, mažai valgo... Sakyčiau, kad ir gyvent jam nusibodo. Kaip atsisėdo užsimislijęs, tai sėdėtų kažin kaip ilgai, o kaip įžiūri kokį daiktą, tai žiūri be paliovos, į žemę arba į lubas.
Ir pečiais trūktelėjo.
— Jaunystė reikalauja krūtėjimo ir oro; misiliju, kad jį paimti su savim, jeigu kur išsiruošime ant užpuolos18 į svietą, tarp žmonių, arba paimsime po kokį komtūrą (vadas kryžiokų), tada vaikas atsikvošės...
Špitolninkas, klausydamas, su galva pakratė.
— Galite, ką norite bandyt, — tarė, — ba aš iš savo aptiekos19, kas tiktai buvo, viską daviau; nemisliju, kad pamatys ir tai... Kažin, ar galėtų jot. Atiduot pas ką, tai reikia vaktuoti20, kad nepabėgtų... Na, aš tiktai nežinau, — pabaigė ir vėl rengėsi eiti; nes Bernardas da jį sulaikė už ploščiaus.
— Kaip misliji, ar jis iš to išeis — paklausė.
Kad būt senesnio, — atsakė su nenoru zokoninkas, kuris nestigo, — būt galima atminti, ar pasveiks, ar numirs. Su jaunyste nežinia, kaip bus, ar pasveiks ar ne, ot, užges kada norint kaip žvakė nuo vėjo ir bus po viskam.