Ploščius jam iškalbant nuo pečių smuko, per ką nekantriai sau nuolatos taisė.
Išeinantis zokoninkas užsilaikė prie jo. Paregėjus jį šeimyna, tuojaus išsisklaidė.
Prakalbėjo balsu, nes balsu tokiu, kad už milės kelio būt girdėta. Išrodė tikrai ant vyresnio.
Priėjo prie špitolninko, ką į jį akis įsmeigė kaip ylas15.
— Kas su jaunu Jurgiu dedasi? — paklausė.
— Kas? Serga ir gana; — atsakė paklaustas staiga.
Klausantis žiūrėjo į jį. Buvo jau pats, da šeimyna išsiskirstė. Špitolninkas pasijudino, kaip rodosi, norėjo eiti; pamatęs, kad zokoninkas stovėjo vietoje, nenorėdamas turėjo susilaikyt.
Tas paantrino klausimą.
— Serga — nuolatos serga.
Linktelėjo su galva špitolninkas. Užsimislijęs16 neką.