To jam reikėjo... Bernardas ant alkūnės rymojo ir nieko nevalgė. Mislijo.
Visi linksminosi, jis vienas raukėsi.
Zygfridas prisilenkė prie jo ausies.
— Ar girdėjai? Žinai? — paklausė. — Tavo augintinis pabėgo... Su kokiu tai bernu... O štai ką tik mane Gmunda užuolė, kad mūsų vaikinai jos merginą pagriebė. Sako niekas, kaip jie.
Bernardas atsikreipė į jį ir tarė:
— Ar tą lietuvninkę?
— Na, taip, tą lietuvninkę. Tu turėjai lietuvninką, o ji lietuvninkę. O kad slėpeisi su savo lietuvninku, vienok visi dabar dažinos.
— Tai latras pabėgo? — tarė Zygfridas.
— Taigi... prapuolė — suniurnėjo Bernardas.
Špitolninkas prikalbino mane, kad jį nusiųsčiau į Pynau, kad atgriebtų sveikatą... Tenai turėjo išdygt. O tas bernas... tas lietuviškas žvėris — pritarė — kas galėjo tikėtis, tiek metų man tarnavo. Na, tai dideli dyvai!..