— Ar siuntei ką norint, kad vytųsi? — tarė Zygfridas.
— Nusiunčiau niekam nežinant — tarė Bernardas — nes apie tai nereikia garsint. Galimai, kad kur krūmuose užtiks. Žinoma, jaunas kraujas, tai ne dyvai. Ras kur norint.
Šventas... tas gal kur ir ieško Jurgio.
Zygfridas atsikvotėjo tai išgirdęs, o paskui tarė:
— Argi tu taip misliji?
— Na, ne kitaip, ba kur pabėgs?... Kaip? Nepadabnas daiktas! — tarė Bernardas. — Vaikiną įsodinsime į kamarą ir duosime į kailį gerai, o su mergina Gmunda tą patį padarys...
— Na tai taip — pabaigė Zygfridas ir ėmėsi valgio.
Kad ir pats Bernardas norėjo apsispakaint, liko nuliūdęs. Tikėjosi, kad iki to laiko gaus kokį norint garsą apie pabėgėlius ir kas tik į salę įėjo, tuojau žiūrėjo į ateivį, ar ne su naudinga naujiena, nes vis tuščiai.
Jokios naujienos niekas neatnešė. Jau paskutinį valgį įnešė į salę, kad atbėgo jaunas tarnas pas Bernardą tiesiog. Bet iš akių galima buvo suprast, kad gero neturi.
Prisilenkęs į ausį tarė: