— Pasakoja, kad ir tas lietuvis jaunas pabėgo, kurį vadina Rimu...
Bernardas sudrebėjo.
Dabar pradėjo dasiprotėt, kad tie visi lietuvninkai turėjo iš anksto susitart.
Visa viltis pasinaudojimo iš šalies Jurgio nuėjo niekam, o ką jis daug rokavo.
Dar iki to laiko netikėjo apie jų pabėgimą.
Kokiu spasabu galėjo ištrukt iš rankų ir perbėgt per mūsų žemę, kuri taip yra sergėta?
Negalėjo sau ištlumočyt185 to visko.
Jis taip buvo užsirūstinęs, kad būt į rankas nutvėręs, būt nedovanojęs ir savo locna ranka nužudęs. Kaip girdėjo kitus kalbančius, kad lietuvninkus reikia naikint kardu ir ugnim, dabar pripažino, kad tai turi teisybę.
Kada taip Bernardas mislijo, o Zygfridas, jau apie viską užmirųęs, rentė mėsą net žandai barškėjo — kitam gale stalo davėsi girdėt dainos...
Nebuvo tai giesmės šventos kaip privalo zokoninkui, bet dainos meilingos. Pradėjo svečiai, kurie atkeliavo.