Tam abaze jeigu pravirko kūdikis, tai motinos malšino kaip galėdamos, kad tik spakainumo nepertrauktų.
Vieną kartą dieną, apie saulės tekėjimą, ant jauno ir pirmo mėnulio... atsiliepdavo giesmės Vaideliotų ir Vaideliotkų. Potam vėl patika elgdavosi.
Toks buvo parėdkas nuo amžių iki dabar, da bijojo kryžiokų, nuo kurių turėjo slėptis, kaip nuo baisiausių žvėrių, o visokie šūkavimai būtų juos išdavę.
Vieta pašventinta dievaičiams buvo labai sergėta. Kelias varsnas aplinkui stovėjo drūti lietuviški vyrai su kuciais ir kitokiais ginklais, antras apjuosimas susidėjo iš aplinkinių gyventojų taipogi su visokiais ginklais. Tarnai dievaičių apgindami griebėsi ginklų taipogi. Už kelių varsnų buvo pastatyti sargai ir tie, kada ką darydavo, tai duodavo garsą balsu kokio žvėries ar paukščio, kad prasergėtų savo brolius.
Tuo laiku jau ne vienas pašvęstas ąžuolas griūvo nuo kirvių kryžiokų, daugelis Vaideliotų buvo išžudytų, dėl to turėjo būt dabar saugus.
Turtus kaipo: auksą, sidabrą, varį, gintarą, laikė pakastus žemėje ir apie tai tiktai žinojo vyriausi Kunigai.
Pavasario diena baigėsi, nekurie pakeleivingi rengėsi namon, kiti rengėsi atšilimui, o vėl nauji pakeleivingi atkeliaut, kad davėsi girdėt iš tolo kokį tai triukšmą, per ką žmonės pradėjo bėgti į tą daiktą.
Seniausias Vaideliotas, Nergeno, kuris viską prižūrėjo, patėmijo tai, prisidėjo ranka prie kaktos, žiūrėjo ilgai ir nusiuntė jauną vaikiną į tą vietą, kur žmonės kuopinosi, kad dažinotų, kas tenai atsitiko.
Greitas Merūnas persispaudė per žmones, o kad turėjo baltą juostą, abrusą, kaipo ženklus, kad priguli prie tarnų Perkūno, visi iš kelio traukėsi.
Kada atbėgo į tą vietą, paregėjo stovinčius tris vyrus ir moterį balta drobule apsisiaubusią nuo galvo iki žemės, ką vos akimi buvo matyti.