Ta moteriškė neilgai stovėjo, ba tuojaus sėdo ant žemės, o ne poilgam atsigulė. Kas toks iš pulko žmonių padavė švento vandens pasidrūtinti.
Iš trijų jos draugų vienas jaunas, dailus, kareiviško pavidalo, drąsių akių, rodos, kad tai koks vadas, tiktai kad nebūt jaunas, ba vos ant lūpų plaukai pradėjo rodytis.
Palei jį stovėjo mažas, storas, su didele galva kaip puodinė, petingas, drūtas, su dideliu kucum ant peties, ant kurio kabojo keli krepšiai. Šalia jo stovėjo laibas, silpnas vaikinas, vyno nedaaugęs, pasirėmęs lazda.
Pasirodo ant tų pakeleivingų, kad ilgą ir sunkią kelionę atliko. Kojos purvinos, apdulkėję ir sumūrę veidai.
Gulinti mergina atsikvotėjo ir save mėlinomis akelėmis, dairėsi aplinkui, o kada patėmijo šventą vietą iš tolo, nusidžiugė. Kada į ją visi žiūrėjo, vėl akis uždarė. Merūnas, kuris jau matė daug visokių pakeleivingų, tų negalėjo pažint, kas per vieni ir iš kur. Drabužiai jų ne svetimi, ne savi, neatrodė kaip lietuviškas drabužis.
Tie pakeleivingi buvo: Jurgis Kunigas, Šventas, Rimas ir Baniuta.
Visi klausinėjo jų, kokiu spasabu ištruko iš rankų kryžiokų ir netikėjo jų pasaka.
Su tais kitais dar pusė bėdos, nes Jurgį laikė kokiu šnipuku, bet iš jo šnektos suprato, kad jam labai kalbant liežuvis poniojosi taip, kad rodos vakar išmoko lietuviškos kalbos.
Šventas tiktai džiaugėsi, kad jau norint kartą savo kelionę pabaigė..
Kada Merūnas prisiartino ir paklausė, vienas jam pašnabždom pasakęs, kad yra pabėgę iš nevaliės kryžiokų ir kad tas jaunas yra – Kunigas.