Baniuta tuo laiku užsidengė galvą ir pradėjo migdytis, nekurie iš senesnių pradėjo rūgot, kad reikėtų tą merginą pavest moterim, idant ja rūpintųsi.
Vienas nuėjo, kur moterys sėdėjo prie ugnies, virdamos vakarienę. Stojo dvi, iš jų ir paskubino prie gulinčios merginos. Stojo prie jos nusidiviję, žiūrėjo su baime. Baniuta miegojo. Viena pasilenkė, pamažu pakėlė nuo veido uždangalą ir pradėjo tėmyt į veidą, kuris buvo smertelnai pabalęs.
Pradėjo ją budyt191, akių neatidarė, kvapą į save tankiai lūpomis traukė, visa karčiu buvo apimta. Paėmė tas dvi moteris, už pažastų Baniuta ir nusivedė prie ugnies. Vieną kartą atsiduso, akis atidarė ir vėl uždarė... pusgyvį paguldė ant patalo.
Paėmę tos dvi moterys už pažastų Baniutą nusivedė prie upės. Vieną kartą atsiduso, akis atidarė ir vėl uždarė... pusgyvę padėjo ant patalo.
Rimas taip pat kaip Baniuta nuvargęs sėdo ant žemės prie medžio ir snaudė. Šventas nieko sau iš tos kelionės nedarė, juokėsi ir į šalis dairėsi.
Kunigas taipogi pasidavė nuovargiui, norint ant veido bvo matyt, kad daug kenčia. Dairėsi į šalis.
Viskas, ką tik matė, buvo dideliu dyvu, nežinojo, ar tai yra miegas ar teisybė.
Užaugintas po valdžia kryžiokų negalėjo prie to, ką matė savo akimis, priprast. Iš tolo pamatė ąžuolą, prie kurio dvasiškiai visokio štamo švaistėsi ir tas jam širdį baime pripildė.
Pripratęs buvo tikėt į vieną Dievą, lankavot kunigams... jo dūšėje atsiliepė visos šventos giesmės ir žodžiai maldų, kurios spaudėsi į jo širdį. Pats nežinojo, ar ano Dievo išsižadėt dėl šitų dievaičių ar į abudu tikėt.
Merūnas dažinojęs apie viską, grįžo prie ąžuolo. Žinia tarp visų pasklido apie pabėgėlius. Prie miegančios Baniutos subėgo visos moterys; apie Jurgį spaudėsi vyrai, o Šventas užsilipęs ant kelmo pasakojo apie savo visus atsitikimus, o kada per daug pradėjo jo klausinėt, tarė: