Keli Vaideliotai jų atėjimo laukė. Šventas nusivalęs nosį, pasiglostęs plaukus, išlenkė Jurgį.
— Kas jūs per vieni? — paklausė vyresnis iš Vaideliotų.
— Mes esame iš kryžiokiškos nevalios — atsakė Šventas. Parodė į Jurgį ir tarė — O ar žinote, kas tai per vienas? Tai da buvo kūdikis, kai jį pagriebė nuo Redos iš Pilėnų, ir jau kryžiokai vokiečiu padarė. Vienok vaikine kraujas atsigaivino. Tai tai yra, taigi, o vėl, turi ženklą ant kūno.
Vaideliotas rankas pakėlęs sušuko:
— Nuo mažo kūdikio prie jų buvo? O kas mums šiandien per nauda iš jo?
Jurgis tai išgirdęs tarė drąsiai:
— Aš jums tiksiu.
Vaideliotai sužiūro į jį — neatrodė kaip melagis; galvomis pakraipė ir vienas į kitą pažiūrėjo. Šventas tauškė jiems apie savo kelionę, o nuolatos juokėsi ir keikė. Tie, ką klausė, nieko nesuprato, ba kaip gyvi tokios pasakos negirdėjo... Pasakojo ir apie Baniutą.
Nežinodami, ką padaryt su tuo, kaip jiems nudavė, svetimžemius nuvedė pas Krivė Krivaitį.
O Baniuta? Baniuta miegojo... Miegas jos buvo kaip kūdikio lopšyje, kuris jaučia, kad kas prie jo būna. Viena po kitos atėjo bobos ir merginos, kad prisižiūrėtų į jos veidą, kraipė galvomis ir šnabždėjo.