Baniuta miegojo... Kartais per miegus atsidusdavo ir nudavė, kad pabus, bet vėl migdėsi.
Jau visos bobos ir mergos buvo po kelis kartus žiūrėt mergaitės, o viena tiktai sena Jargala, sėdinti prie ugnies, ne per toli, norint ją tąsė ir kalbino, nenorėjo judintis, idant pamatytų merginą.
— Nenoriu matyt — kalbėjo — kam man? Mano širdis plyš. Turėjau tais laikais merginą, kuri man dingo. Ar ją žvėrys sudraskė, ar vokiečiai užmušė? Joks žiniūnas nežino — dingo kaip akmuo į vandenį.
Ir nenuėjo senė Jargala, tiktai atsiminus apie saviškę, pradėjo verkti, pasirėmė ranka ir pradėjo graudžią dainą, kurią kai merginą lydi į kapus dainuoja.
Davė jai pakajų kitos...
Ilgai sėdėjo; staiga, kad rodos kažkas į jos širdį paklybino, pašoko nuo žemės, norėjo stot ir vėl atsisėdo.
— Eisiu. Ne? — taip į save kalbėjo. — Oj, ko? Mano širdis plyš iš gailesčio!
Sėdėjo ir vėl pasijudino. Rodos, kas varė ir laikė...
Stojo ant kojų, bet drąsos neturėjo. Tame išgirdo dejavimą. Tai Baniuta per miegus.
Jau buvo tamsu, vėjas ugnį atgaivino, kuri buvo prigesus, ir apšvietė veidą mergaitės. Jargala slinko slinko prie jos iš pradžių pamažu, paskui kas sykį greičiau; apsidairė, rodos, gėdinosi. Prisiartino, pasilenkė, atsiklaupė — sėdo.