Akys senės, rodos, iš kaktos iššoks; rankas pati nežino, kaip ištraukė, o lūpas atidarė. Žiūrėjo... Negalėjo prisižiūrėt. Pradėjo dūsaut, kas sykį labiau, ašaros iš akių pradėjo eiti.
— Taip, taip! Ir mano žuvytė būt tokia, kad iki to laiko būt gyva! Pradėjo raudot iš palengva — Taip, taip! Ir tokius plaukelius būt turėjus, tokias lūputes, tokį veidelį skaistų. O, tu mano kūdikėli! Kūdikėli! — Kalbėjo su verksmu, o kad ir gana pamažu, mieganti pabūdo ir akis atmerkė plačiai, savo mėlynas akutes atkreipė į senę, žiūrėjo ir ant jos lūpų rodėsi džiaugsmas. Akys į akis žiūrėjo sau gana ilgai. Per senę šiurpuliai perėjo. Baniuta negalėjo akių užmerkt.
Marškiniai ant krūtinės Baniutos prasiskyrė ir pasirodė šniūrelis, ant kurio buvo užnertas žiedas, o tą nešiojo ant kaklo.
Štai davėsi girdėt du balsai... Mergina ištraukė rankas, senė griebė ją į glėbį.
— Baniuta! Mano dukra! Mano kvietkele! Ir motina puolė apalpus.
Bobos ir merginos subėgo gaivint senės, merginos negalėjo iš jos glėbio išveržt — laikėsi abidvi drūčiai.
Baniuta motiną atrado.
Ant tos žinios visa apylinkė subudo ir kožnas pradėjo klausinėt, ką pamena iš mažens.
— Jargala dukterį pažino!!
Netikėjo kiti, nes Baniuta jiems pradėjo pasakot, ką paminė iš mažens. O senė ant kožno žodžio rankomis plodama šaukė: