Krūmuose iš tolo dainininkai dainavo apie pavasarį.
Jurgis tai migdinosi, tai vėl pabūdęs klausėsi dainos. Tų girinių dainų niekados da nebuvo girdėjęs. Kad ir daug žodžių nesuprato, vienas jo dūšią labai sujudino.
Ketino pradėt naują gyvenimą. Turėjo viską pamest ir užmiršt. Gailavo savo pareigos, nes ką galėjo daryt, jau po visam.
Atsigaivino jame gimtas kraujas. Tiktai tie rūstūs veidai lietuvių jam nepatiko.
Iš miego išsimušė, sėdo, galva sunkino, krūtinė troškino.
Ketino atgaut motiną... Ar tuščiai apie ją minė, — negalėjo atsimint, viskas iš pomietės išėjo.
Šventas miegojo gale jo kojų, kaip meitėlis193 privalgęs kepsnio ir atsigėręs giros iš beržinės sulos; Rimas gulėjo negyvas... Atsikėlė Jurgis... Per plyšius būdos patėmijo vaikščiojančius sargus. Toliaus patėmijo Znyčią ir stovinčias mergas prie jos.
Jurgį apėmė baimė.
Būdoje pradėjo būt jam trošku; pradėjo švyst, — atidarė durukes ir pamažu išėjo.
Ant žemės aplinkui miegojo žmonės; sargai pažiūrėjo į išeinantį, nieko nesakė. Išėjęs slankiojo tarp miegančių, dairydamasis aplinkui, o sargai jo iš akių nepaleido. Takeliais aplinkui veikštinėjo, kai sykiu pamatė tarp ąžuolo šakų dievaičio Perkūno balvoną194.