Buvo tai baidyklė iš medžio nutašyta, jau nuo senatvės apipuvus.
Jurgis akis įlipino į tą baisų dievaitį, net visą šiurpuliai pervėrė.
Perėjo jam ant mislios tikras Dievas ir visi paveikslai šventųjų, ypač kryžius su paveikslu Išganytojaus.
Perkūnas Perkūnas atrodė, kad tai yra dvasia godi žmonių kraujo ir be jokios mielaširdystės.
Jurgis negalėjo atminti, kas jame darosi...
Bažnyčiose ant pamokslinyčių kunigas garsino, kad mylėt artimuosius ir atleist kaltes savo brolių. Čia gi vienas kito neužkentė ir rūstybe degė vienas ant kito.
Balvonas Perkūno buvo išsižiojęs, rodos, kad visus nori praryt ir nebūt sotus.
Jurgis stovėjo ir žiūrėjo į tą šmotą medžio, kad vienas iš Vaideliotų prisiartino prie jo.
Buvo tai jaunas ir patogus Konis, turtingo gimimo, kuris, kaip visi sakė, neužilgo kad liks Krivė Krivaičiu. Iš akių galima buvo pažint, kad labai drūtas tikėjime. Girdėjo jau apie Jurgį ir norėjo pats dasižinot apie jo pareigą. Jurgis norėjo atsitraukt nuo jo, bet Konis užlaikė meiliai prakalbėdamas.
— Tai gyvenai pas vokiečius ir tiki į tai, ką ir jie? Na, tai galėjai prisižiūrėt į jų apsiėjimus. Ar teisybė? Drūtesni jie už mus.