Jurgis mislijo valandėlę, o potam tarė:
— Na taip, drūtesni jie visame ir turtingesni. Gal per tai, kad neturi nė pačių, nė vaikų. Yra tai kunigai Dievo ir nuolatos muštųsi, kad tik visas žemes Jam užgriebtų.
Konis kaktą suraukė.
— Kas tai per vienas, tas jų Dievas? — paklausė. — Ar jis galingas?
Jurgis nutilo ir akis nuleido. Širdyje mokslas kunigų atsiliepė... nenorėjo šviesiai atsakyt, ba bijojo pliovot ant tikro Dievo, į kurį ne per seniai įtikėjo.
— Aš apie jį ne daug žinau — tarė. — Tai privalo prie kunigų žinot apie jį. Turi būt galingu, kad savo galybe apteikė juos. Tiek jau žemių prisisavino.
— Ar ir jų Dievas laido perkūnais? — paklausė Konis.
— Ne, — atsakė Jurgis — apie Jį nuolatos kalba, kad yra Dievas labai geras ir atlaidus.
— O kodėl tie rakaliai, jo kunigai, ne vienam nedovanoja? — tarė Konis. — Tai turi būt kas norint, tiktai tu nežinai.
Čia parodė į ąžuolą ir Perkūną, kuris medyje buvo įtupdintas.